Kas pirmiausia šauna į galvą, kai tariame žodį „Venecija“? Gal vieniems tai Venecijos karnavalas, įžymybių vestuvės, prabangių jachtų virtinė, romantiški pasiplaukiojimai gondolomis ar brangiausia pasaulyje kava San Marko aikštėje, kai ją gerdamas nors vieną kartą gyvenime, kad ir penkiolikai minučių, tampi istorijos dalimi. Iki šiol Venecija man buvo Angelina Jolie su Johnny Deppu, atsikovoję savo meilę filme „Turistas“, arba pats gražiausias Jamesas Bondas – Danielis Craigas, gelbstintis lifte skęstančią savo mylimąją. Romantika sumišusi su tragedija. Šiais metais Venecija man pasipildė naujais vaizdiniais ir iki šiol nepatirtu meno atradimo nuotykiu.

Istorija, romantika ir pražūtimi alsuojantis miestas, prisotintas prabangos, įspraustos į griūvančius pastatus, savyje saugantis išlikimo laikinumą ir trapumą, sugeba tapti didžiausia šiuolaikinio vaizduojamojo meno švente ne tik menininkams, bet ir kuratoriams, galerininkams, kolekcininkams ir menotyrininkams. Nuo 1895-ųjų pagrindinė Venecijos bienalės idėja yra populiarinti šiuolaikinį meną ir atrasti jam naujų rinkų. Ne viskas Venecijoje yra apie pinigus ir meno komerciją, nes Venecijos bienalė, visų pirma, švenčia meną ir demonstruoja jo įtakos jėgą. 57-ojoje Venecijos bienalėje šalia kitų 86 nacionalinių paviljonų Lietuvai atstovauja ir meno vėliavą pasauliui neša menininkas Žilvinas Landzbergas su projektu „R“.

Žilvinai, ką tau pačiam reiškia atstovauti Lietuvai Venecijos bienalėje?

Venecijos bienalėje lankausi nuo 1998 m. Į šių metų paviljoną žiūriu tiesiog kaip į projektą, galbūt stambesnį ir savito formato. Man svarbu reaguoti ir į Lietuvos paviljonų Venecijoje istoriją, prasidėjusią 1999-aisiais kartu su pirmųjų lietuvių menininkų Eglės Rakauskaitės ir Mindaugo Navako, o vėliau – Nomedos ir Gedimino Urbonų ar Jono Meko dalyvavimu. Kiekvienas jų įnešė asmeninį indėlį, atvertė savo puslapį tarptautiniame meno lauke. Tai, ką siūlau ankstesnių menininkų įdirbio kontekste, šiandien suskamba visai kitaip.

Ar galiu sakyti, kad rodai savo kūrybą besiformuojančios lietuviško meno tradicijos kontekste?

Aš nieko nerodau. Tik savo darbais galiu pasakyti, kaip jaučiuosi. Jaučiu, kad turiu stiprų ir įdomų užnugarį, tai kuria ir didesnę atsakomybę. Jaučiu kontekstą, kurį meno žiūrovai atpažįsta, nes jį stebi, prisimena kitus projektus. Žiūrovas Venecijoje yra labai fokusuotas, dauguma į tokį renginį atvažiuojančių žmonių yra nusimanantys žiūrovai, į Veneciją važiuojantys nuolat – kas dvejus metus. O jei nevažiuoja, tai bent pasidomi, skaito apžvalgas. Tai nėra „Eurovizija“.

Ar mene egzistuoja mados? Manai, esi madingas menininkas ir žengi koja kojon su pasaulinėmis madomis?

Mene nėra madų – yra aktualios temos ar išraiškos formos. Jei kalbame apie meno produktą arba kūrinį, džiaugiuosi viskuo, kas sukurta nauja, atrandama iš anksčiau. Kiekvienas kūrėjas įneša savo indėlį, perteikia savo matymą. Mes, menininkai, visada susiduriame su esamojo laiko aktualijomis, kurios po metų kitų gali tapti viskuo ar virsti nieku. Meno laukas – tai terpė, kuri susideda iš daug žmonių. Net ir blogas kūrinys prisideda prie diskusijos, ieškojimų.

Menininkas visada yra stebėtojas ir santykio su realybe tarsi visai nedaug. Išeini iš tos būsenos ar visada esi paralelėje ir pasakoji savo istoriją? Tavo kūryba – lyg pasakojimas, kuris man atrodo labai lietuviškai autentiškas.

Matymas yra įrankis, kuris formuojasi per ligą laiką. Kiekvienas menininkas žiūrovui dovanoja savo matymo būdą. Gal ir žaidžiu tuo, sąmoningai pasirinkdamas, kas man įdomu. Nesuprantu saldainių pakuočių stiliumi formuojamos estetikos, kuri pas mus labai prigijusi. Man įdomu, kodėl aukštaitiškas tualeto kabliukas iš vinies negali būti atskaitos tašku kuriant formas, pavyzdžiui, interjerus, fizinę erdvę. Tokia atskaita apima trapumą, santykį su gamta, atsiranda peršviečiamumas, lengvumas, mūsų regiono medžiagų savitumas.

Taip, man buvo sunku išdrįsti pradėti dirbti su tam tikromis medžiagomis, prisiliesti prie temų – mitologijos, pasakų, kurios banaliai siejamos su „liaudišku“ folkloru. Bet lietuviškumas juk gausus – ne tik balanos gadynė. Mes turime nepamiršti ir aukštuomenės, dvarų kultūros, totorių, žydų bei kitų etninių grupių indėlio.

Prieš maždaug dešimt metų pradėjau dirbti su medžiu, ir tai – joks folkloras. Natūraliai taip atsitiko, nes medžiagos kainuoja. Pieštukas ir popieriaus lapas nieko nekainuoja, šakos nieko nekainuoja, pagalys ar lenta – irgi ne kažką. Taip atsitiko dėl paprastų buitinių dalykų: sėdi Berlyne ir matai, kad nėra už ką dažų nusipirkti, tada eini ir prisirenki šakų.

Ar visuomenės bandymu tapti elitu galima vadinti didesnį domėjimąsi menu? Ar pastebi drąsesnių meno rėmimo, mecenavimo, kolekcionavimo žingsnių?

Manau, turime besiformuojantį elitą, kuris „ateina“ iš proletariato arba nomenklatūros. Juk elito sovietinėje Lietuvoje nebuvo. Įdomu stebėti, kaip jis formuojasi dabar. Susiduriame su vadinamuoju buržuaziniu sluoksniu, kuris bando legitimuotis ir rodyti savo jėgą keistais įrankiais, tarkime, prabangiais automobiliais. Man, kaip stebėtojui, tai atrodo juokinga, nerimta. Matau, kaip nuolat vyksta tapatybės virsmas. Tiesa, kalbu ne apie visus… Tačiau yra ir daug daug pavyzdžių, kad tie įrankiai virsta kultūra.

Palaipsniui tam tikras socialinis sluoksnis pradeda domėtis šiuolaikiniu menu, jaunais autoriais, vyresniais – taip pat. Ir jūsų žurnale matau, kad rašydami apie kokią asmenybę paminite, jog žmogus dar ir meną kolekcionuoja. Kolekcionuoti meną tampa sėkmės istorijos dalimi. Aš pats kadaise juokaudavau, kad kai pasistatysime naujus namus, susikursime buitį, kas toliau? Toliau į namus reikia nešti meno kūrinį, suformuoti šeimininko identitetą, skonį, pažiūras. Galų gale – ir investuoti. Ne tik į nekilnojamąjį turtą ar statybų sektorių.

Nelyginami dalykai turėti lašišos spalvos paveikslą interjerui papuošti ar uždėti kokį klecką ant sienos ir turėti asmeninį santykį su kūriniu.

Dabar laiko neturintys ir norintys kolekcionuoti samdo specialistus, kolekcijų patarėjus.

Šiais laikas, kai vis mažiau turime asmeninio laiko, privaloma turėti konsultantą. Tai yra teisingesnis ir greitesnis kelias pamatyti ir perskaityti meną. Lietuvoje turime tikrai daug gerai išmanančių savo veiklą meno konsultantų, ekspertų, kurie gali padėti kurti kolekcijos išliekamąją vertę. Kolekcija – tai istorija, unikalus rinkinys. Yra svarbu, ar ji apims tam tikrą regioną, stilistiką, ar tam tikrą menininko darbų ciklą. Todėl, tarkime, išdalinta ji gali prarasti savo vertę. Pardavus kelis kolekcijos darbus, rinkinio kaina gali labai nukristi.

Koks tavo paties mėgstamiausias menininkas?

Šitą klausimą juokaudamas nuolat užduodu savo studentams. Į tai neįmanoma atsakyti. Gali pasakyti du, penkis šimtus arba negali nė vieno išskirti kaip mėgstamiausio.

Ar mene, kaip versle, yra konkurencijos? Ar menininkai konkuruoja dėl dėmesio ir klientų?

Kada ta konkurencija gali atsirasti? Jei labai sekasi – tau tiesiog sekasi, o jei nesiseka – tuomet su niekuo nekonkuruoji.

Skulptūra yra tavo pamatas, kuriuo remiesi, bet tavo projektuose yra labai daug medžiagų, skirtingų technikų, atsiranda raštas. Ar tekstilė kaip nors susijusi su tuo, kad dėstai Tekstilės katedroje?

Jei tik galėčiau, tikrai nebūčiau skulptorius. Kurčiau muziką. Man labai patinka teatras. Patinka tapyba.

Darbo Tekstilės katedroje tema yra labai jautri, nes matau, kiek uždirba pedagogas ar profesorius. Tai – labai opus klausimas. Atlygis nuo kitų aukštos kvalifikacijos specialistų skiriasi dešimtis kartų. Atsiduriame visiškai skirtingose socialinėse grupėse, net geografinėse erdvėse. Dirbu ne už pinigus, nes jų ten nėra. Nuolat sutinku žmonių, kurie dėsto, nes jie daug gavo ir labai daug išmoko iš labai kvalifikuotų žmonių. Kiekvienas, sutikęs gerų dėstytojų, jaučia pareigą atiduoti skolą.

Įdomu, kaip tavo meną pritaikyti interjere? Kaip jį pirkti ir išsinešti į namus iš tavo kuriamo pasakojimo?

Čia yra mano užduotis, kaip kūrinys galėtų atsirasti vienoje ar kitoje, asmeninėje ar viešoje erdvėje, nors daug kas iš meno pasaulio man gali prieštarauti. Man labai įdomi asmeninė žmogaus erdvė. Visada galvoju apie dedikaciją, asmeninį santykį. Aš neatiduodu projekto rinkai, o stengiuosi tiesiogiai – žmogui, pažindamas jį ir jo namus. Į santykį įvedu ne piniginį vienetą, o kažką svarbiau. Man vis tenka apsistoti Amsterdame pas vieną galerininką, bute virš galerijos jis turi nedidelę kolekciją. Kai praleidi pas jį savaitę, dvi, kiekvienas darbas kasdien atrodo vis kitaip. Niekada meno kūrinio negalima įvertinti iki galo ir suprasti. Jis tau sukelia tam tikrų pojūčių, ir tuo galima taip greitai užsikrėsti gerąja prasme. Bet kiek daug reikia įgūdžių pamatyti, atskirti, pajausti, pasitikėti tuo jausmu ir dar investuoti…

Ar galima gyventi vien tik iš meno?

Kol kas negaliu galvoti apie meną kaip pragyvenimo šaltinį. Aš negyvenu iš meno. Aš į jį investuoju, ir tai niekada nėra atsipirkę. Savo laiką ir pinigus skiriu tam, ką galiu ir noriu daryti, tada jaučiuosi laisvas. Man svarbiau sukurti patį pasakojimą, pasitikrinti su žiūrovu, kaip jis veikia. Žiūrovas teatre paploja – reakciją gali jausti tiesiogiai, muzikos sėkmę matuoja albumų pardavimas, o meno rezonansas labai lėtas.

Žmonės, matydami tam tikrus dalykus, gali iškart jų neatpažinti, ir tas suvokimas gali grįžti kur kas vėliau. Jei aš kuriu pasakojimą, tada dėlioju jį lyg abėcėlę, iš abėcėlės dėlioju motyvą, tada atlieku motyvą tam tikra tonacija: minoru, mažoru su kažkokiu humoru ir jautrumu, nuotaika. Ir jei esi tikras savo pasakojimu, gali iš jo ištraukti detalę ir sukurti visiškai paprastą dalyką, pavyzdžiui, kilimą ar tapetų raštą.

Ar skirstai kūrinius į komercinius ir nekomercinius? Juk menininkai komercinius projektus vis dar vadina ,,chaltūromis“…

Už pinigus galima padaryti viską. Bet juk aš negyvenu iš meno, nesu full timemenininkas. Tenka dirbti ir prie reklamos gamybos, o jei reikia padaryti molinį nykštuką – padarysiu, nes žinau, kaip. Be to, dėstau…

Dalyvavai Kūrybinės partnerystės projekte. Papasakok apie tai.

Ar bus blogai, jei pasakysiu, kad dalyvavau, nes reikėjo pinigų? Tai įdomus ir labai ambicingas projektas, manau, jo reikėjo anksčiau. Mūsų švietimo sistema yra tiesiog užmiršta. Tame projekte į mokyklą ėjome kaip į vakuumą, buvo labai sunku. Kaip užauginti kultūringą žmogų, jei dailės pamokos yra pusė per savaitę, jei muzikos ar dailės pamokos yra tos, į kurias gali net neiti?

Judėjome po visą Lietuvą ir testavome mokyklas, viskas iškilo kaip ant delno. Susidūrėme su labai silpnai paruoštais pedagogais. Ar mokymas mums yra svarbi sritis? Tikiu, kad yra žmonių, kurie nori dirbti su vaikais. Reikia investuoti į mokytojų edukaciją, nedaug yra dėstytojų ir mokytojų, kurie gautų galimybę tobulėti. Net ir pailsėti kokybiškai nėra įmanoma.

O savo vaikus bandai mokyti meno?

Šeimoje auginame du sūnus – penkerių ir devynerių. Juos menas supa labai mažai ir netikiu, kad jiems jis įdomus. Jie su mumis eina į parodas, bet mudu su žmona į parodas einame tam, kad pamatytume, bet mažai ten laiko skiriame vaikams. Jiems ten neįdomu, todėl, manau, labai trūksta vaikams skirtų edukacinių programų, interaktyvių muziejų su meno kūriniais.

Tau patinka muzika, savo projekte Venecijoje pakvietei dalyvauti muzikų iš Islandijos, menininkų restoraną iš Vilniaus, pagaminai specialų alų atidarymo progai. Net mačiau, kaip per aikštę atidarymo vakarą pats ridenai statinę vyno.

Labai svarbu suvokti, kad menas gali tapti susitikimų vieta. Daug visko prireikia organizuojant atidarymą. Labai džiugu, kad projektas pasiteisino. Turėjau idėją įtraukti kokią nors muzikos grupę ir šia proga išleisti naują muzikos albumą. Su tais nedideliais pinigais, skirtais viešinti, galėtume sukurti naują gerą produktą, naują muzikinę matymo erdvę. Mano draugų islandų pasirodymas per atidarymą tapo sumažinta šios idėjos versija…

Visi bendradarbiavimo projektai yra labai natūralūs. Visą laiką kažkuo reikia rūpintis. Siekiu parodyti, kad iš savo asmeninių pinigų galiu dovanoti. Prisidėti tiesiogiai nebijant ko nors prarasti. Tai bandžiau įgyvendinti savo steigtose meno erdvėse Žvėryne, vieną vasarą organizuotoje parodoje „Oranžerija“ buvusiose Užutrakio dvaro arklidėse, šiuo metu įrengiu nedidelę erdvę, kurią svajoju paversti neįprastų architektūros projektų rezidencija. Ir kviečiu visus, pravažiuojančius rimtais automobiliais: padarykite gražų gestą, prisidėkite, sukurkite, pakvieskite, ne apie save tiktai galvokite, bet ir apie artimą savo, apie ateinančius žmones.

Nuotr. Mindaugas Navickas, Andrej Vasilenko, ŠMC