Tekstas – Lina Kalinauskaitė-Forsman

Fotografija – Sergej Puzanskij, ,,SP fotografija“

Interjero autorė – Silvija Lomanaitė

Interjero fotosesijos stilistė - Lina Kalinauskaitė

(NE)RIMTAS INTERJERAS

Daug sluoksnių, istorijų, gyvenimo patirčių. Su interjero dizainere Silvija Lomanaite esame pažįstamos nuo tada, kai prieš kelerius metus abi iš skirtingų pasaulio kampelių grįžome į Lietuvą. Ir kai čia sukiesi interjero projektavimo virtuvėje, keliai susikerta, o visa kita – jau istorija.

Silvijos namuose šnekučiuojamės apie kates, filmus, žmones, parodas, keliones, pokyčius, naujus namus ir dizainą. Svarstome, kas yra gyvenimo grožis. Vieniems tai – skaičiai, kiti dėlioja garsus, žodžius, treti – vaizdus, daiktus ir spalvas. Abi sutariame, kad mums tai – mus supantys žmonės, širdžiai maloni veikla, estetiška aplinka.

Daugelį metų gyvenote Australijoje. Kaip ten atsidūrėte?

Trys žodžiai: meilė, polėkis, avantiūrizmas. Mano partneris buvo britas. Išvažiavome kartu, nieko nepažinodami ir nežinodami. Per dvi savaites. Atvažiavome ir pasakėme – mes čia gyvensime dvejus metus. Tie dveji metai tapo ketveriais, vėliau nepastebimai – šešeriais ir t. t. Išvažiavau, kai man buvo 25-eri. Buvau ką tik gavusi komunikacijos mokslų magistro laipsnį Vilniaus universitete. Atsimenu tą dieną, kai su diplomu rankoje stovėjau kieme prie Šv. Jonų bažnyčios ir su siaubu supratau, kad dabar teks suaugti ir būti atsakingai. Mokslai baigti. Išsigandau ir... išvažiavau.

Ir labai tuo džiaugiuosi. Tikrai buvo sunku, nes visgi tai yra ne tik fiziškai, bet ir morališkai labai toli nuo namų. Iš pradžių jaučiausi kaip žuvis, išmesta į krantą, bet tuo pačiu galiu pasakyti, kad būtent Australijoje susiformavau kaip asmenybė. Subrendau visuomenėje, kuri pagrįsta besąlygišku pagarbos piliečiui principu ir nekaltumo prezumpcija. Kai susiformuoji tokioje aplinkoje, visai kitaip žiūri į pasaulį. Jautiesi laisvesnis ir labiau suaugęs. Labiau suaugęs gyventi, bandyti. Po kelerių metų aplinkybės leido realizuoti seną svajonę – mokytis interjero dizaino.

Sidnėjuje ne tik studijavote, bet vėliau ir dėstėte...

Studijavau dizaino institute „The Whitehouse Institute of Design“. Baigiau su pagyrimu. Buvau vyresnė, gal dėl to labiau motyvuota. Baigiamajam darbui projektavau labai įdomų objektą – krematoriumą (Metropolitan Crematorium of Sydney, Taylors Bay). Mane visada domino sakralinė architektūra, simbolizmas. Gal dėl projekto unikalumo 2009 metais žurnale DQ buvau paskelbta „Emerging Talent of the Year“.

Vėliau mane pakvietė dėstyti. Savo pirmakursių klausdavau: kodėl interjero dizainas? Kai jie atsakydavo, jog čia taip gražu, romantiška, galvodavau – o šventas naivume, kad jūs žinotumėte, kad mūsų darbe yra tik 20 procentų dizaino, visa kita – projektų bei krizių valdymas... Kad tai yra kruopštus ir daug techninių sprendimų reikalaujantis darbas. Ir kad ta „vyšnia ant grietinėlės“ dedama tik pačioje projekto pabaigoje. Žiūrėdamas į galutinį rezultatą, ypač nuotraukose, matai tik formą, spalvas, sprendi, gražu ar negražu, o didžioji dizaino dalis – kompleksinė, kaip žmogaus vidiniai organai, yra nematoma – sienose, šachtose ir patogiai išdėstytuose kištukiniuose lizduose.

Ko galėtume pasimokyti iš australiško gyvenimo būdo ir požiūrio į namus?

Pagrindinis dalykas yra atsipalaidavimas. Australai namus perka ir įsirenginėja ne „iki mirties“ ar „visam gyvenimui“. Žmonės yra labiau mobilūs. Namai atspindi jų dabartinę ekonominę ir socialinę padėtį. Jie tiki vadinamomis gerovės kopėčiomis ir galvoja, kad gyvenimas sistemingai gerės, jei dirbsi ir sieksi savo tikslų. Supranta, kad namus reikia atsinaujinti kas 5–7 metus, nes toks natūralus dėvėjimosi ciklas.  

Spalvų prasme yra labai artimi lietuviams: jie mėgsta neutralias arba monolitines. Skirtumas tik tai, kad spalvų jiems namuose nelabai ir reikia, nes už lango – vešli augmenija, vandenynas, saulė, gėlės ir skraido papūgos. Jie drąsiai maišo įvairias stilistikas, nes gausu angliškų Viktorijos laikų pastatų, mėgsta natūralų medį.

Grįžusi į Lietuvą kuriate interjerus. Kokia jūsų dizaino filosofija?

Net Mikė Pūkuotukas suprato, kad balionėlis „nedžiugina“, ir jį grąžino. Gyvename vieną kartą, todėl aplinka, kurioje praleidžiame didžiąją laiko dalį, turėtų kelti džiaugsmą. Būtent – džiaugsmą.

Idealu, jei kiekvienas galėtų susikurti erdvę sau, nes tik pats gali tinkamiausiai atspindėti savo vidinį pasaulį, patirtį, džiaugsmą, nerimą ir geriausiai žinai savo funkcinius poreikius. Šiuo atveju dizaineris turėtų būti labiau vedlys ir praktinis patarėjas. Turėtų mokėti išklausyti ir edukuoti savo klientą, kilstelėti kartelę aukštyn, per daug neišstumdamas žmogaus iš jo komforto zonos. Kas iš to, jei galiausiai gyvensi mauzoliejuje arba „showroom“.

Klientai dažnai manęs klausia – koks jūsų stilius“. Nemėgstu šio klausimo. Manau, kad jis iš principo yra klaidingas. Jei norite žinoti, koks mano stilius, mielai prašom pas mane į svečius. O koks jūsų stilius? Kokio stiliaus jūs norėtumėte? Tokį klausimą turėtų užduoti dizaineris.

Kaip dizaineris bendrauji su klientu, matai, kokias spalvas žmogus mėgsta, kokia apranga, bendravimo būdas, šeimos dinamika. Tai – tarsi šeštasis jausmas. Taip pradeda formuotis žmogaus įvaizdis ir potencialūs erdvės, stilistikos kontūrai.

Namai turi būti maksimaliai komfortiški visomis prasmėmis. Ir svarbiausia – jie turi būti kuriami sau, o ne svečiams dėl įvaizdžio.

Kitas svarbus dalykas – kontekstas. Objekto, patalpos lokacija. Didelis menas sugebėti išaiškinti klientui, kad jo norimas Provanso ar Versalio stilius realybėje blokiniame name neegzistuotų.

Ir dar vienas svarbus, mano manymu, dalykas – dizaineriui, kaip iš dalies menininkui, mokėti valdyti savo ego, nes projektuojamoje erdvėje reikės gyventi klientui, o ne dizaineriui.

Papasakokite apie savo namus. Ar sunku pačiai sau, kaip dizainerei, įsirengti namus? Ir, kas nuostabiausia, viską sutalpinti 42 kv. m, taip aiškiai atskiriant zonas?

Kai pirkau šį butą, gyvenau Australijoje ir neplanavau grįžti. Tai buvo investicija nuomai. Mačiau jį tik skelbimo nuotraukose internete. Standartinis, apleistas Senamiesčio butas, kuriam reikėjo kapitalinis remonto. Viską supratau, bet vieną dieną atskridusi jo pažiūrėti išsigandau: sienos išpurkštos grafičiais, langai išdaužyti, užkamšyti drabužiais. Daugelį metų jį nuomojosi Dailės akademijos studentai, bet atrodė jis kaip landynė.

Nubraižiau net aštuonis išplanavimo variantus. Kai erdvė maža – kiekvienas centimetras svarbus. Butą perstačiau iš esmės. Pakeičiau perdangas. Vienintelis likęs originalus dalykas – koklinė krosnis.

Mano namai labai eklektiški. Periodų prasme juose visiškai niekas nesiderina. Sofa yra iš XX a. pradžios Lenkijos grafienės dvaro, foteliai – mano senelių (70-ieji), staliukas – 60-ųjų. Pietų stalas ir kėdės, kaip ir lova, iš viso dievaži kokie. Bet kartu visa ši, atrodytų, kakofonija sukuria jaukią, neįpareigojančią atmosferą.

Mano manymu, kad namai būtų sėkmingi, juose esantys daiktai turi komunikuoti vienas su kitu, atliepti ir balansuoti vienas kitą. Ir tai gali vykti per spalvas, per beprotiškumą, per kontrastą, per geometriją. Tarkim, tiek patys raštai gali jungti XIX amžiaus žvakidę sveitainėje ir „Zaros“ rankšluostį vonioje. Nėra recepto, kaip sėkmingai suderinti daiktus – svarbu tai daryti nuoširdžiai, ir tada tikrai pavyks. Ir turėti drąsos.

Mano namai atspindi mano istoriją, gal net šiek tiek – mano alter ego. Jie yra rinkinys to, kur buvau, ką mačiau ir parsivežiau.

Mėgstu spalvas, jos mane džiugina. Kažkas pasakė, kad gyvenimas be spalvų – kaip gyvenimas be meilės. Man nėra tamsių spalvų. Net pati tamsiausia spalva gali būti skaisti ir gaivi. Aš spalvas skirstau tik į skaidrias, švarias arba murzinas. Šviesi spalva irgi gali būti murzina. Murzinų spalvų nemėgstu, man jos kelia depresiją. Juo labiau kad ir mūsų klimatui jos nelabai tinka. Ir mėgstu spalvų kontrastus. Mūsų smegenys iš principo viską vertina kontrasto principu, todėl manau, kad erdvėje tiesiog būtini keli kontrastingi akcentai.

Man patinka abstrakcijos. Nemėgstu konkretaus turinio, kaip ir nemėgstu labai aiškaus rašto pasikartojimo tapetuose ar tekstilėje. Nes pasikartojimas mane skatina skaičiuoti, o ne svajoti ir ieškoti vis naujų menininkų užkoduotų formų ir istorijų. Turbūt todėl daugelis paveikslų mano namuose yra abstrakcijos.

Daiktus namams renkuosi labai atsakingai ir ilgai. Kai tiksliai žinai, ko nori, labai sunku rasti – sofos ieškojau beveik trejus metus. Dėl kilimo, kurį parsivežiau iš Indijos, kračiausi per duobes lankydama ne vieną kilimų dirbtuvę.

Kartais daiktai suranda mane patys. Mano namuose yra labai stipri energija, ir, matyt, pritraukia tai, kas juose tiks. Tarkim, tamsiai žalias vienos pirmųjų Lietuvos modernisčių, Kazimieros Zimblytės, paveikslas. Jį aš paveldėjau, pati dabar tikrai neįpirkčiau. Bet jis tarsi mano namams sukurtas.

Kartais erdvės paveikslais prasideda, kartais – jas užsibaigia. Tarkim, mano miegamojo lovos spalva buvo įkvėpta virš jos kabančio Antano Obcarsko paveikslo. Nors stilistiškai jie tarsi ir nedera. Bet spalvinis kodas riša. Su svetainės paveikslu ir tamsiai žalia siena – atvirkštinė istorija: iš pradžių buvo siena, o tik po to – Lino Gelumbausko tapyta abstrakcija.

Tačiau nemanau, kad namuose visas menas turi būti rimtas. Kaip ir mano paveiksliukai vonioje. Aš, žinoma, svajoju, kad mano vonioje kabėtų Henri Matisse „Mėlynoji nuogalė“ arba „Šokis“, ar Paul Gauguin tapyba, nes man patinka tematika, spalvos ir vibracija. Bet kabo „Ikea“ rėmeliai su žurnalo iškarpomis. Arba koridoriuje kabantis „Ikea“ paveikslo rėmelis, tapęs veidrodžio rėmeliu. Dizaine svarbu humoras. Nereikia į viską žiūrėti rimtai, būtina leisti sau eksperimentuoti. Nes visi galime, visi viduje esame meniški, tik bijome ir save ribojame.

Siūlau nebijoti dalykų, kurie balansuoja net ir ant kičo ribos, bet sukelia juoką, suteikia džiaugsmo ir temų pokalbiams prie taurės vyno su draugais.

Jūsų namuose yra pačios projektuotų vienetinių baldų, kurie – beveik meno objektai. Ne tik projektuojat funkcijas, bet ir stengiatės, kad kiekvienas baldas būtų unikalus.

Labiausiai save išreiškiu kurdama šiuos išskirtinius objektus. Tai yra ir mano palaiminimas, ir mano prakeiksmas. Laikausi taisyklės, kad kiekvienas projektas turi būti individualus. Man atrodo, kad man už tai ir moka. Todėl sunku suprasti, kaip kai kurie kolegos gali dirbti su 14 projektų vienu metu. Tam reikia ne tik didelės komandos, bet ir laikytis tęstinės stilistikos. Nenoriu būti tokioje situacijoje, kai savo baldininkams sakyčiau: darykime, kaip darėme anam projekte, tik pakeiskim spalvą, na, ir gal dar kojytes. Taip sau gyvenimą palengvini kaip verslininkas, bet ne kūrėjas.

Palaiminimas yra kurti, realizuoti, o prakeiksmas – ieškoti individualumo, unikalumo. Išgimdyti mintis kiekvienam projektui užtrunka laiko, o dizaine, kaip ir gyvenime, jo visada trūksta. Man kelia stresą, kai per tam tikrą laiką turiu sukurti kažką ypatingo. Kartais nors sienom lipk – vaikštai ratais ir nežinai, kaip ta virtuvė turi atrodyti. Užsikerta kažkas. Kaip ir mano vonios spintelė – ketverius metus nežinojau, kokia ji turėtų būti, o vieną dieną sodyboje nėriau į ežerą, praplaukiau, grįžau į krantą ir ant servetėlės per tris minutes nupiešiau.

Žinoma, ištikus kūrybinei krizei, visada gali pasižiūrėti „Pinterest“ ir daryti „copy paste“. Visi esam nors kartą tai darę. Kaip sakė Coco Chanel, „tie, kurie kalba apie savo originalumą, turi trumpą atmintį“. Bet svarbu yra interpretacijos – sėkmingos interpretacijos.

Ar sekate interjero dekoravimo tendencijomis?

Tendencijos skirtos žmonėms pasisemti idėjų. Tačiau jos per greitai kinta ir interjero dizaine sunku su jomis spėti, be to, jos skatina vartotojiškumą. Kaip sakiau, pirkti ir nešti daiktą į savo namus reikia labai atsakingai. Tai negali būti spontaniškas pirkinys, o su tendencijomis taip dažniausiai ir būna. Rasti balansą tarp trendo, komforto ir ilgaamžiškumo yra didžiausias iššūkis. Visada siūlau atsigręžti į dešimtmečius – jie turi savo spalvinius ir formų kodus – ir naudoti juos kaip atspirties tašką.

Blogai yra aklai sekti tendencijomis. Per tendencijas prarandamas unikalumas. Visi uniformėjame. Uniformėja ir interjero dizainas. Pažiūrėkim, kokių uniformuotų restoranų, barų mieste mes gyvename: pilkos sienos, suvirinti metaliniai baldai ir lentynos, mediniai stalviršiai, pašukuoti ar padeginti.

Aš visada sakiau – svajoju apie klientą, kuris sakytų „aš nenoriu Provanso ar industrinio stiliaus, aš noriu zebro rašto lubų, balto povo iškamšos ir pasteliniai rožinių sienų, gegutės laikrodžio ir asiliuko uodegos vandeniui tualete nuleisti, dar tamsiai žalios EDRA sofos“.

O kol tokio laukiu, lendu į keistą parduotuvę, nusiperku dramblį, nes jis yra mano krosnies koklių spalvos, ir gyventi tampa linksmiau.